- pakara
- 1 ×pakarà (l. pokora) sf. (2) Vlk, Srj; PK153 nuolankumas, nusižeminimas: Reik pakãros pri žmonių Slnt. Be pakaros negausi, negu tik už piningus, o pakara nėko nekaštuo[ja] Vkš. Mūsų senam tėvutėliui reik didės pakaros JV530. Nesigailėjau pakaros: nubučiavau rankas LzP. Šie tuoj į pakarą, rankas bučiuodami, prašytis LTR(Sln). Pakara, arba žemybė širdies, priešinga puikybei brš. Be pakãros o sugurinimo širdies DP316. ^ Pakarà – dangų, upara – peklą Ds, Ktk, Mrj. Su pakarà į dangų, su upara į peklą Šl. Pakara dangų laižo LTR(Kp). Kerštas prieš kerštą, pakara prieš pakarą Tsk.
◊ prie pakãros prieĩti patekus į bėdą pasijusti striukai, beviltiškai: Priėjo žmogus prie pakaros, nebėr kur dėtis Ėr. Su duona priẽjom visai pri pakãros Vvr.prie pakãros privarýti (privèsti) įstumti į labai sunkią būklę: Kaitros privarỹs ūkininkus prie pakãros Jnš. Privarỹs mane tie darbai prie pakãros Lnkv. Prìvedė ir jį, žmogų, prie pakãros – gavo nusilenkti, nusileisti Jrb.
Dictionary of the Lithuanian Language.